Buveinė:
J.Dalinkevičiaus g. 2,

LT-85118 Naujoji Akmenė, Lietuva

Įmonės kodas: 153009143

PVM mokėtojo kodas: LT530091413

Į pradžią Rašyti laišką Svetainės medis Paieška Lt En Ru

Cementininkų žinios

2009 05 13
Optimizmo vainikas darbo biografijai

Leopoldas ROZGA

„Akmenės cemento“ vadovai ilgokai negalėjo susitaikyti su mintimi, kad Stasys Mažeika išeina. Vis atkalbinėjo, ragino dar pasilikti. Juolab, kad prieš akis – didelė statyba, atsakingų užsakymų būtų skirta ir jo vadovaujamai uždarajai akcinei bendrovei „Medis ir betonas“. Kai atkalbėti nepavyko, generalinis direktorius A. Zaremba sausio 30 dieną nuoširdžiai padėkojo už cementininkų gerovės puoselėjimui atiduotus 41 metus ir palinkėjo jausti tolesnio gyvenimo grožį.

- Negaliu sakyti, kad tuos metus aš atidaviau ar paaukojau „Akmenės cementui“,-svarsto dabar jau buvęs UAB „Medis ir betonas“ direktorius Stasys Mažeika. - Daug ir pats gavau, bet kalbu ne apie darbo užmokestį. Sutikite, gera, kai pas įmonės vadovus eini ne su baime, o žinodamas, jog būsi išklausytas ir suprastas. Tik geru žodžiu galiu atsiliepti apie visus cemento gamyklos direktorius, nes dirbome sutartinai. O kiek puikių žmonių per tuos metus sutikta ir pažinta. Brangi tapo Naujoji Akmenė, nes čia namai, čia darbų ir dienų pėdsakai.

Taip sutapo, kad Stasio Mažeikos darbo stažas – 51 metai, iš jų 41-eri prabėgo cementininkų gretose. Po savaitės buvo eilinis gimtadienis, sako, nebesitikėjęs sulaukti tiek gėlių ir saulėtų, iki ašarų mielų pasveikinimų. Sveikino ne tik cemento įmonės vadovai, specialistai, bet ir dabar jau buvę bendradarbiai, pavaldiniai, dėkingi už vadovo taktiškumą, geranoriškumą, už patirtą paramą ar laiku gautą patarimą. Rinkos pasaulyje, žmonėm susvetimėjus, žmoniškumas tampa vis brangesne vertybe. Tačiau Stasys Mažeika negali ir nemoka būti kitoks. Juk kadaise tėvukas sakydavo: „Vaikai, svarbiausia būti žmogumi“. Paprašytas prisiminti kokį nors konfliktą iš darbo biografijos, pašnekovas tik papurto galvą. Net su tinginiais išsiskirdavę geruoju. O kiek vyrų dėkingi savo vadovui, kad laiku pasiuntė pas medikus ir taip padėjo pažaboti pražūtingą aistrą stikleliui...

Stasys Mažeika kilęs nuo Luokės, nuo didingųjų Žemaitijos kalvų. Sako, meistravimas traukė nuo mažens. Jeigu mūrininkas leisdavo pastovėti šalia, mama ilgai neprišaukdavo į namus. O kai namuose dėjo grindis, obliuojamų lentų skiedros tiesiog kvepėjo. Būdamas šešiolikos pradėjo dirbti kolūkio meistrų brigadoje, jos vadovas kur buvęs, kur nebuvęs vis kviesdavosi vaikinuką ir aiškindavo, kaip tą ar kitą darbą geriau atlikti. Paklaustas, kodėl kitiems, vyresniems, neaiškina, numodavęs ranka: „Jie vis tiek nesupras...“ Sutapo, kad ir karinę tarnybą teko atlikti statybos daliniuose, tačiau ne bet kur, o Maskvoje ir Centriniame aviacijos institute, Žukovskio mieste. Iš arti matė Gagariną, Titovą, Tereškovą ir kitas rusų kosmoso žvaigždes.

Deja, su gimtosiomis vietomis besieja tik amžinybėn išėjusių tėvų kapo kauburėlis. Ir prisiminimai apie pokario metus, kai dieną ir naktį į duris beldėsi kas tik norėjo, ir niekam negalėjai prieštarauti. Keistai atrodė, kad ir stribai, ir miško broliai puikiai žino vieni apie kitus, ir apie prievarta pasodintą į kolūkio pirmininko kėdę Stasio tėvelį. Neapsikentęs tėtis nuvežė pareiškimą, kad atleistų iš pirmininkų, tai miško vyrai privertė prašymą atsiimti, girdi, būsi pirmininku tol, kol reikės. O rajono vadovams buvo keista, kaip per tiek metų nuošalaus kolūkio pirmininkas dar nenušautas. Tačiau pats tėvelis niekam ne tik nekeršijo, bet ir bloga nelinkėjo.

Grįžtančio kareivio nekantriai laukė aplinkinių sodžių merginos: juk ne girtuoklis, rimtas, smagus, ir darbštus. Net dainose dainuojama, jog tokie vyrai nesimėto. Girdėjo tas kalbas ir į gretimo kaimo kultūros namus paskirta Onutė. Tik nesitikėjo, kad ilga jos vešlių plaukų kasa, pirmą kartą pamatyta dulkėtame autobuse, įstrigs vakarykščio kareivio širdyje kur kas greičiau. Ak, gražūs tie laikai, kai ir alyvos taip svaiginamai kvepia ir jaunystė vargo nemato. Kai myli, rodos, ir ant akmenėlio gyventum laimingas kaip paukštis. Bet gyvenimas neleidžia vien džiaugtis. Jauna šeima laukėsi pirmagimio, o gyventi nebuvo kur, uždarbiai menki. Nusprendė ieškotis darbo, su kuriuo šviestų ir savos pastogės viltis.

„Todėl ir pasirinkome Naująją Akmenę“,-neslepia Stasys ir Onutė Mažeikos. Jauną vyrą cementininkai priėmė išskėstomis rankomis, nukreipė į kapitalinės statybos ir remonto brigadą ir iš karto paskyrė brigadininku. Šio padalinio vadovas, šviesiai prisimenamas Bronius Antanėlis, pusmetį stebėjo naujoką, tuomet nedvejodamas paskyrė savo dešiniąja ranka, rikiuoti visus brigados darbus. Negana to, pats išėjo atostogų, pažadėdamas po trijų dienų iš Anykščių sugrįžti ir pažiūrėti, kaip sekėsi. Grįžo po mėnesio ir su šypsena teiraujasi: „Ar išmokai plaukti?“ „Išmokau“, - beliko atsakyti tokiu šoko būdu įšventintam į vadovus Stasiui. Tuo metu tvora jau juosė antrosios cemento gamyklos statybos teritoriją, darbų frontas plėtėsi, o pačioje gamykloje buvo bene dvi dešimtys cechų. Su visų jų vadovais teko per tą mėnesį ne tik susipažinti, bet ir darbus aptarinėti. Padėjo sugebėjimas bendrauti, tesėti žodį, greita orientacija, suprantama, ir atsakomybė, pareigos jausmas. Darbų verpetuose metai tekėjo srauniai ir nepastebimai. Neramiais 1991-aisiais metais pats buvo paskirtas šio statybomis bei remonto darbais užsiimančio padalinio vadovu, o 1997-aisiais brigados bazėje įsteigta uždaroji akcinė bendrovė „Medis ir betonas“.

Per dvylika bendrovės metų įrengta patogi gamybinė bazė, įsigyta našių ir darbus palengvinančių mechanizmų. „Medžio ir betono“ žmonėms patikėta cemento įmonės teritorijos ir vidaus kelių priežiūra, netrūksta darbų remontuojant technologinę įrangą, pastatus. Dar daugiau darbų prieš akis, kai prasidės naujosios technologinės linijos statyba.

Bet žmogus juk ne vien darbu sotus. Juolab neteisinga būtų apsiriboti vien Stasio Mažeikos darbo biografija. Naujosios Akmenės bendruomenė Stasį ir Onutę Mažeikas įpratusi matyti kartu. Jiedu kažin kaip sugeba visur suspėti, visur dalyvauti, atsiliepti, prisidėti. Persikėlus šeimai į Naująją Akmenę, Ona Mažeikienė gavo darbą tuometiniame įmonės komunalinio ūkio skyriuje. Dirbo bendrabučiuose, vėliau – tvarkė cementininkų žinybinio butų fondo apskaitą, pasikeitus politinei santvarkai – rūpinosi tų butų privatizavimu, šį procesą užbaigus, vadovavo cementininkų dukterinei bendrovei „Jūsų laisvalaikis“. Šią įmonę likvidavus, išėjo į pensiją ir iš karto įsijungė į „Cementininko“ chorą. „Pamilome Naująją Akmenę ir jos žmones, tad ar galime likti pasyviais gyvenimo stebėtojais?“-vyro mintį atkartoja Onutė Mažeikienė, tuo paaiškindama, kaip jiedu visur suspėja ir visur randa sau užsiėmimų.

Sakytum, galėtų sau ramiai ilsėtis. Juk abu sūnūs jau seniai savo šeimas sukūrę, erdvūs Mažeikų namai atgyja, kai atvažiuoja iš Panevėžio sūnūs su marčiomis ir dviem anūkais. Ir sodybos priežiūra savo reikalauja. Po sunkios operacijos šeimininkei vienai per sunku. Gal todėl ir pasidavė Stasys Mažeika sūnų ir žmonos įkalbamas eiti poilsio. Pasak jo, ir sveikata primena, jog metas pailsėti, nuovargio daug susikaupę. Ir laikas dabar tinkamas. Stasiui Mažeikai norėjosi palikti postą tuomet, kai bendrovė stipri, kai netuščia einamoji sąskaita ir naujam vadovui nereikės pradėti plynoje vietoje.

„Jeigu turi užsibrėžęs tikslą ir jo nuosekliai sieki, tuomet ir pats tobulėji. Ir esi laimingas“, - taip paprastai savo dabartinį statusą nusako cementininkai Stasys ir Onutė Mažeikos. Tas šviesus optimizmas tarsi apvainikuoja cementininkų krašte įmintus jų darbo ir gyvenimo pėdsakus. Sakau, gal visai ne atsitiktinumas, o Apvaizdos ranka, kad jau pirmomis poilsio savaitėmis nusišypsojo laimė: loterijoje laimėtas automobilis „Vokswagen Polo“.

UAB "Interneto svetainių dizainas"