Buveinė:
J.Dalinkevičiaus g. 2,

LT-85118 Naujoji Akmenė, Lietuva

Įmonės kodas: 153009143

PVM mokėtojo kodas: LT530091413

Į pradžią Rašyti laišką Svetainės medis Paieška Lt En Ru

Cementininkų žinios

2011 01 22
Ką pranašauja atsigavimo ženklai?

Tradiciškai pirmąjį naujais metais pokalbį su AB „Akmenės cementas" generaliniu direktoriumi Artūru ZAREMBA pradedame nuo pernykščių metų panoramos.

Tad kokie buvo 2010-ieji cementininkams?

Metai vienareikšmiškai - sėkmingi. Jų rezultatai ženkliai geresni, lyginant su 2009-ųjų metų rodikliais. Antai užpernai pagaminome 578 tūkst. tonų cemento, o pernai 833 tūkst. tonų arba 44 procentais daugiau. Panašus ir realizacijos augimas: nuo 572 tūkstančių tonų 2009-aisiais iki 830 tūkst. tonų pernai. Vadinasi, įtemptos ir atkaklios naujų rinkų paieškos davė vaisių. Specialistai, kurie už tai atsakingi, atliko didelį ir svarbų darbą, nes be rinkos, neturint kam parduoti produktą, neįmanoma net modeliuoti veiklos.
Aišku, augimą pirmiausia lėmė eksportas. Užpernai eksportavome 163 tūkst. tonų cemento, o pernai 352 tūkstančius tonų. Tiesa, 17 proc. daugiau pardavėme cemento ir Lietuvoje, nors cemento suvartojimas mūsų valstybėje augo tik 5 procentais. Keletas stambių klientų, anksčiau naudojusių importinį cementą, sudarė sutartis su mumis.

Jei ne paslaptis, kur iškeliauja lietuviškas cementas?

Ne paslaptis. Vienas pagrindinių adresų - Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis, jos ūkis nupirko 146 tūkst. tonų cemento arba dešimtadaliu daugiau kaip užpernai. Toliau Baltarusija, kuriai 2009 metais patiekėme tik 8 tūkst. tonų cemento, o pernai jau 95 tūkstančius tonų. Į Suomiją išsiuntėme 53 tūkstančius tonų. Na, ir nauja rinka, veikiau šalis, kuriai gerą dešimtmetį cemento netiekėme, yra Švedija. Pernai į šią šalį išsiuntėme 32 tūkst. tonų cemento. Tikimės, kad ši rinka ne vieneriems metams, turime ilgalaikę sutartį sus viena stambia Švedijos betono ir gelžbetonio konstrukcijų įmone.

Tačiau sakoma, jog eksportas yra ūkio gyvasčiai palaikyti, o ne pelnui uždirbti. Ar tiesa?

Eksportas gerai, jeigu turi didelę gamybos apimtį ir stiprias pozicijas vidaus rinkoje. Tačiau į užsienį produkciją reikia nugabenti, o tai kainuoja. Išskyrus Kaliningradą, visos kitos užsienio rinkos mums naujos. Įsitvirtinimas naujose rinkose arba sugrįžimas po ilgo laiko tarpo reikalauja didelių sąnaudų. Privalu pasiūlyti ne tik puikią kokybę, bet ir patrauklias kainas. Mes, žinoma, nesiūlome nepagrįstai mažų kainų, bet kai sudedi visus kaštus, rezultatas nedaug skiriasi nuo to, kokį gautum realizuodamas vietos rinkoje. Eksportuodami į Baltarusiją, mokame ir muito mokestį.
Taip, pernai pajamų įplaukė daugiau. Priminsiu, jog užpernai gavome 125 mln. litų, o pernai produkcijos ir paslaugų realizavome už 159 milijonus, taigi apyvarta augo 27 procentais, tačiau pelnas liko minimalus dėl jau paminėtų priežasčių. Taip pat brango kuras, elektra.

Paminėjote ilgalaikes sutartis. Ar jos patikima garantija ateičiai?

Yra pora svarbių aspektų. Pirmiausia - nežinia, kokia bus elektros ir anglies kaina. Girdime, kad naftos barelio kaina pasaulio rinkoje artėja prie 100 dolerių. Iš paskos brangsta dujos bei akmens anglis. Rinka globali, pasaulis ne beribis. Sakysim, milžiniški potvyniai Australijoje mūsų tiesiogiai lyg ir neturėtų jaudinti. Tačiau ten vanduo užliejo nemažai anglies šachtų. Anglies rinka beregint sujudo. Nes energetinių išteklių rinka globali.
Susirūpinimą kelia netrukus prasidėsiantys naujos technologinės linijos statyba. Kad apsirūpintume klinkeriu, ir toliau bendradarbiausime su partneriais iš Brocenų. Planuojame, kad suremontuota septintoji sukamoji krosnis dirbs maksimaliu režimu. Esame parengę keletą scenarijų, kurį pasirinksime, lems konkrečios aplinkybės.

Pernykščiai „Akmenės cemento" rezultatai lyg ir patvirtina džiaugsmingas Vyriausybės kalbas apie Lietuvos ūkio atsigavimą. Ką mano patys gamintojai?

Visokių nuomonių yra. Gal valdžia kam nors ir padėjo? Galiu kalbėti tik apie tai, ką žinau. „Akmenės cementas" pernai eksportą padvigubino, tačiau jokia žinyba, joks valdininkas mums nepadėjo, jokių lengvatų neturėjome. Net susidomėjimo mumis nepajutome. Esu tikras visu šimtu procentų, kad ir kitos kompanijos, kurios pernai eksportą plėtojo, tai daryti buvo priverstos, nes vidaus vartojimas minimalus. Veikiau, džiaugiamės, kad jis nesmunka dar sparčiau. O kurios įmonės eksportą plėtojo, esu tikras, kad tai jų pačių, jų vadovų ir vadybininkų nuopelnas. Ką politikai šneka, mes dėl to galvos nesukame.

Norite pasakyti, kad per metus niekas Jums nepaskambino iš Ūkio ministerijos, Vyriausybės ar Prezidentūros - bent pasiteirauti, kaip jums sekasi?

Tikrai niekas nėra teiravęsis. Matyt, niekam neįdomu. Nors kartais paradoksaliai atrodo, kai girdime tiek kalbų apie pritrauktas užsienio investicijas. Čia, Lietuvos pakrašty, investuoja į gamybos plėtrą šimtus milijonų litų - bet Lietuvos verslininkai. Va, sakau, jei bent vienas „Akmenės cemento" akcininkas turėtų užsieniečio pasą, matytumėt, kiek būtų dėmesio, didžiavimosi, kad pritrauktos investicijos. Lietuvos kapitalas tarsi prastesnės kokybės, negu užsienietiškas?
Suprantama, tai verta tik ironijos, bet iš kitos pusės graudoka. Visi mes, verslininkai, visuomenės akivaizdoje esame paversti lyg ir kokiais tėvynės priešais. Ypač tos įmonės, kurios dominuoja rinkoje. Tad gal ir gerai, kad esame toli nuo Vilniaus, bent niekas netrukdo dirbti.

Turite galvoje, kad Lietuvoje lobizmas painiojamas su korupcija?

Taip. Jei esi stambus verslininkas, į verslą investavęs daug lėšų, natūralu, kad stengiesi tą verslą puoselėti, plėtoti. Dėl to ir siekiame priimtinų sąlygų. Jeigu tai daroma skaidriai, jeigu viešai siūloma tobulinti įstatymus, tai visame pasaulyje laikoma lobizmu ir niekas dėl to nėra smerkiamas. O pas mus gali būti beregint apskelbtas monopolininku ar net oligarchu. Nors niekas taip ir nepaaiškina viešai tų sąvokų, o žmonės klaidinami. Nereikia verslininkų girti, bet nereikia ir koneveikti, drabstyti įtarinėjimais, o apsisukus meilikauti, teikiant įvairius prizus.

Vadinasi, pokalbį galime baigti optimistiška gaida?

Juk matome: tendencijos tikrai geros, Lietuvos verslas prisitaikė prie sunkmečio aplinkybių, sumažino sąnaudas, surado naujas nišas. Kiekviena sunkmečiu išgyvenusi įmonė - ar stambi, ar mažytė - yra laimėjimas, nes išsaugomos darbo vietos, mokami mokesčiai.
Be abejo, akivaizdu, kad verslai išsigrynina, nyksta vienadienės, neperspektyvios įmonės, rinkoje lieka stipriausi. Tai ne tik Lietuvos tendencijos.
Visi esame suinteresuoti, kad Lietuvos ūkis kuo greičiau atsigautų. Kad pastatų renovavimas būtų toks, koks privalo būti. Kad būtų investuojama ir žmonės turėtų darbo. Tuomet augs ir vartojimas. O nepagrįstos paieškos monopolininkų, oligarchų ir kitokių baubų visuomenei stiprybės neprideda. Svarbiausia, kad neištriktų stichinės nelaimės, kad nekiltų naujų globalių problemų. Lietuvoje svarbu, kad nesutriktų įsibėgėjantys augimo, atgijimo procesai. Kad pavyktų sutramdyti korupcija, kuri kaip vėžys graužia šalies organizmą iš vidaus.

Ačiū už atsakymus.
Kalbėjosi Leopoldas Rozga

UAB "Interneto svetainių dizainas"